Didelis Grinčiukas
Nunėręs vieną fainą mažą Grinčiuką, iškart užsimaniau nunerti kelis kartus didesnį. Tokį, kurį galėtum normaliai apsikabinti ir turėti kambaryje kaip nedidelę Kalėdinę eglutę.
Nunėręs vieną fainą mažą Grinčiuką, iškart užsimaniau nunerti kelis kartus didesnį. Tokį, kurį galėtum normaliai apsikabinti ir turėti kambaryje kaip nedidelę Kalėdinę eglutę.
Didesniam Grinčiukui reikėjo ir storesnių siūlų, o su jais ir didesnių vąšelių, kuriuos jau buvau išsidrožęs.
Kadangi norėjau išlaikyti didįjį Grinčiuką tokios pat spalvos, kaip ir mažasis, naudojau tuos pačius siūlus, didžiajam Grinčiukui imdamas juos penkiagubai. O nerti nors ir su penkiais siūlais vienu metu nebuvo labai sunku, nes turėjau ne tik puikias @beccis_plushies instrukcijas, bet ir patirtį iš mažojo Grinčiuko. Vienas nedidelis pakeitimas buvo tas, kad kai kuriose vietose pakeičiau didžiojo Grinčiuko proporcijas, bet nepasakyčiau, kad tai padarė jį kitokį nei jo brolis.
Savaime aišku, dideliam Grinčiukui reikia ir didelių akių, kurių pradinį modelį buvau pasidaręs dar praeitais metais – neužilgo po mažojo Grinčiuko nunėrimo, tai buvo belikę nunėrus pirmą galvos pusę išsiaiškinti, kokio dydžio bus tos akys. Čia tą padariau bandydamas žiūrėti, kaip akys vizualiai atrodytų ir kokios būtų proporcijos, jei akys būtų 85 milimetrų skersmens kaip stiklainių dangteliai pirmoje nuotraukoje arba 57 milimetrų skersmens kaip vatos diskeliai antroje nuotraukoje.
Galiausiai nusprendžiau imti maždaug vidurkį, bet į mažesnę pusę ir daryti 63 milimetrų akeles. Pakoregavau turimą modelį ir akis atspausdinau 3D spausdintuvu. Modelyje matyti, kad akies pusrutulio viduje yra šešiakampio formos ertmė, į kurią įsistato ir įsiklijuoja varžtas, reikalingas akiai prilaikyti naudojant veržlę su dideliu pagrindu. Veržlė turi didelį pagrindą tam, kad iš užbaigto Grinčiuko akys neišsitrauktų, nes skylės nėrinyje (tarp nėrinio akių) yra didokos ir be jokio prilaikymo iš galo gal net būtų iškritusios.
Pačius akių pusrutulius spausdinau iš juodo PLA plastiko ir vėliau purškiamais dažais nupurškiau juodai, kad išgauti panašų blizgesį, kaip mažojo Grinčiuko plastikinių akučių. O varžtus bei veržles iš mėlyno – jo tiesiog daugiau turėjau ir jo vis tiek nesimatys.
Prie užbaigtosios akies antroje nuotraukoje palyginimui padėjau ir 10 milimetrų skersmens akutę, kurią naudojau mažąjam Grinčiukui.
Padarius akis, sekantis žingsnis buvo toliau nerti kūną ir kai atėjo laikas prikimšti Grinčiuką, kad jis taptų tikrai pliušiniu žaislu, atsitrenkiau į sudėtingą etapą.
Mat prikimšti paprasčiausio pagalvių kamšalo būtų galima, bet kamšalas lįstų pro nėrinio skyles ir, negana to, baltas kamšalas per skyles matytųsi iš išorės. Taip pat Grinčiukas būtų per lengvas ir nestabilus – lengvai virstų, todėl į pagrindą reikia įdėti ir kažko sunkesnio, bet visgi minkšto. Ir tas sunkesnis bet visgi minkštas yra polistireno granulės, kurios dažniausiai naudojamos sėdmaišiams užpildyti. Laimei, mama buvo anksčiau siuvusį sėdmaišį ir būtent tokių granulių jau turėjome. Bet su jomis vėlgi problema – jos ne tik taip pat baltos, bet ir dar smulkesnės ir tuo labiau bėgtų lauk per nėrinio akis.
Tai sprendimas yra vienintelis – juodas minkštas vidinis karkasas iš audinio, ant kurio vėliau užsimauna pats Grinčiuko nėrinys. O kad Grinčiukas stabiliai sėdėtų, bet būtų minkštai apkabinamas, jo cilindrinis kūnelis bus pripiltas polistireno granulių, o kūginė galva prikimšta pagalvių kamšalo.
Pirmu karkaso siuvimo bandymu audinys buvo netinkamas, nes buvo netamprus – kad ir kiek karkasą prikimščiau kamšalo, gaunasi tik kietas šešiakampis ir tie kampai persiduoda net užmovus nėrinį, todėl teko granules bei kamšalą išimti lauk ir siūti naują karkasą iš tampresnio trikotažo audinio.
Antrąkart siuvant iš trikotažo iš karto ėjosi geriau, bet darbų įkarštyje užmiršau nusifotografuoti antrojo siuvinio procesą... Bet tikrai galiu pasakyti, kad vidinio karkaso forma gavosi graži ir apvali bei minkšta ir stabili, kas leido nusifotografuoti pagaliau stovintį Grinčiuką!
Praktiškai paskutinis etapas buvo nunerti rankas, kojas, girliandą ir šalikėlį. Rankos ir kojos nėrėsi taip pat greitai kaip ir pats kūnelis, bet šalikėliui ir girliandai su burbulais reikėjo įdėti ganėtinai nuobodaus darbo – vaikščioti nuo vieno kambario galo iki kito, kad susidaryti pakankamai storą siūlų giją, kad visi elementai būtų panašaus nėrimo akių dydžio. Kaip pakankamai storus pagrindinius žaliuosius plušo siūlus reikėjo imti penkiagubai, taip plonesnius siūlus reikėjo imti ne penkis, o kelioliką kartų, dėl ko ir vaikščiojau pirmyn atgal. Gal šį nuobodų darbą ir pats ant savęs užsikroviau, bet visiems papildomiems elementams nenorėjau pirkti naujų siūlų, nes turėjau ir taip paskirties belaukiančių ir norimų sunaudoti plonų siūlų.
Galiausiai padariau ir girliandą, ir šalikėlį, juos prisiuvau kartu su rankomis ir kojomis ir turėjau beveik užbaigtą didįjį Grinčiuką. Beveik užbaigtą dėl to, nes liko dar nunerti jam žvaigždę ant viršaus, bet tikslas buvo padaryti Grinčiuką kalėdoms, o nors ir be žvaigždės, bet savo tikslą vis tiek pasiekiau. Žvaigždę nunersiu vėliau :)